Kodėl žmogus žiovauja?
Kodėl žiovaujame?
Nors mokslininkai, pasitelkę į pagalbą moderniausius prietaisus, iki menkiausių smulkmenų išnagrinėjo žmogaus organizme vykstančius procesus, tačiau iki šių dienų negali paaiškinti, rodos, paprasto reiškinio – žiovulio. Žiovauja katės, šunys, žuvys. Žiovauja net aklas žmogus, išgirdęs ką nors žiovaujant. 50 proc. žmonių žiovauja pamatę kitą žiovaujant. Greičiausiai ir jūs užsinorėsite žiovauti, skaitydami šį straipsnį.
Yra sukurta gausybė teorijų, tačiau nei viena iki galo taip ir nepaaiškina, kas yra žiovulys.
Labiausiai paplitusi „nuobodulio teorija“. Joje teigiama, kad žmogus žiovauja dėl nuovargio, nuobodulio ar mieguistumo. Ši teorija gal ir būtų teisinga, jei ne vienas faktas – profesionalūs sportininkai dažnai žiovauja prieš svarbias varžybas. Gal tai būdas nusiraminti ir mobilizuoti jėgas?
Kita teorija – tai „evoliucijos“ teorija. Joje teigiama, kad žiovulys yra iš mūsų protėvių paveldėtas nesąmoningas procesas. Žiovaudami plačiai išsižiojame ir rodome priešininkui dantis, taip siekdami jį išgąsdinti, parodyti savo galią.
Trečioji – „fiziologinė“ teorija. Fizinio krūvio metu organizme sumažėjęs deguonis ir susikaupęs anglies dvideginio kiekis veikia kvėpavimo centrą ir kelia norą žiovauti. Norėdami patvirtinti šią teoriją, mokslininkai patalpoje padidino deguonies kiekį, tačiau tai nesustabdė žiovaujančiųjų.
Ar protas priklauso nuo galvos dydžio?
Per tūkstančius metų evoliucijos metu žmogaus galvos dydis ir smegenų tūris kito. Pirmykštis žmogus nuo šių laikų skyrėsi daug didesne kaukolės veidine ir mažesne smegenine dalimi. Daug ryškesnė buvo kakta, žandikauliai, skruostai. Laikui bėgant sumažėjo veidinė kaukolės dalis ir padidėjo smegenys. Mokslininkai niekaip negali sutarti ir vis nesiliauja ginčai, ar protas priklauso nuo smegenų dydžio.
Genialumu susidomėta 19 amžiuje, kada jį pradėjo tirti Z. Froidas ir kt. Smegenys buvo sveriamos, matuojamas jų tūris, skaičiuojami žievės vingiai. Tačiau nebuvo nustatyta jokio ryšio tarp smegenų dydžio ir intelekto. Kartais paaiškėdavo, kad kai kurių genijų smegenys buvo net mažesnės nei vidutinis žmogaus smegenų vidurkis. Kai kurių gyvūnų smegenys daug didesnės už žmogaus, bet tai nereiškia, kad jie protingesni. Dabar manoma, kad žmogaus protas priklauso nuo paveldėjimo. J. S. Bacho giminėje buvo daugiau nei penkiasdešimt gabių muzikų, o iš jų dvidešimt išgarsėjo visame pasaulyje. Svarbu ne tik tai, ką mums davė genai, bet ir pačių darbas bei nuolatinis gabumų lavinimas. Niutonui mokykloje nesisekė nei matematika, nei fizika, A. Einšteinas taip pat nebuvo stropus mokinys, Vagneris tik dvidešimties išmoko rašyti natas, bet tai jiems nesutrukdė tapti iškiliausiais žmonijos atstovais.
Kodėl susimušus atsiranda mėlynė?
Tikriausiai ne vienas iš mūsų esame kritę, susitrenkę. Po kelių dienų sutrenktoje vietoje išryškėja mėlynė, kuri per savaitę ar greičiau išsisklaido. Nedaugelis galėtų paaiškinti, iš kur ji atsiranda ir kur pradingsta.
Mėlynė (kraujosruva) formuojasi pažeidus poodinį kapiliarų tinklą ir į audinius pritekėjus kraujo. Kraujuojant į audinius patenka eritrocitų, kurių sudėtyje yra deguonį sujungiančio hemoglobino. Irstant hemoglobinui ir susidaro geležies turintys pigmentai – bilirubinas, biliverdinas. Jie ir suteikia mėlynei specifinę spalvą. O kraujo irimo produktai dirgina nervų galūnes ir sukelia skausmą.
Vieniems mėlynės formuojasi dažniau, kitiems rečiau. Ar sutrenktoje vietoje susidarys mėlynė, priklauso nuo lyties, audinio, kuris pažeistas, tipo ir kapiliarų pralaidumo. Kapiliarų pralaidumą gali sumažinti vitaminas C, todėl rekomenduojama jo vartoti žmonėms, kuriems lengvai atsiranda mėlynės. Sergant hemofilija, kada kraujyje trūksta krešėjimo faktorių, net menkiausias prisilietimas sukelia mėlynes. Mėlynės dydis priklauso nuo to, kaip greitai pažeistas kapiliaras atsinaujina.
